BBD užkulisiai. Juventa pikta.

BAIGIAMŲJŲ BAKALAURO DARBŲ RAŠYMAS - ABSURDAS, NAIKINANTIS INDIVIDUALYBES, ĮRĖMINANTIS ŽMOGŲ Į MOKSLINIŲ STANDARTŲ RĖMUS- SUVIENODINANTIS ASMENYBES! Universitetuose mokomės tam, kad savo baigiamu darbu įrodytume, kaip įsisavinome mokslinio darbo rašymo standartus? Mes mokomės tam, kad gautume specialybinių žinių, integruotume jas į savo asmenybės kūrimą ir panaudotume tai savo baigiamąjame darbe. Rėmai - paveisklams, ne žmonėms!!!! Ne man :)

Mano gėlytės slepiasi nuo lietaus :)

Laiminga pavasarėjanti tarp gėlyčių :)

Prasideda kasmetinis "pavasarėjimas"

Ech, vargšelis mano blogas, vos pradėjusi rašyti - pamiršau jį, gyvenau toliau su savo šimtais tūkstančių padrikų minčių, kol jos pradėjo veržtis laukan :) Štai to pasekmė ir yra ši mano naktinė rašliava :)
Kažkurią iš pastarųjų dienų pradėjau užuosti pavasarį - toks nuostabus jausmas, kad sunku net apsakyti! Norisi išbėgti laukan, bėgti, kur akys mato ir garsiai rėkti :) Na, bet čia, Kaune centre, tokia "supavasarėjusi mergaitė" būtų palaikyta mažų mažiausia beprote :) O dar vietinių nemalonę baisu užsitraukti :) Tad nerėkiu - pasidžiaugiu sau širdyje, pasišypsau daugiau nei visada ir man gerai :) O kažkada, pamenu, galėjau rėkti ir buvo nusispjaut, kas mane girdi ar ne :) Kartais, dar mokykloje, užeidavo toks noras išsirėkti. Netramdydavau jo, tiesa, jis užeidavo itin retai, ačiū Dievui :)Paskutinįkart rėkiau vienuoliktoj klasėj, netoli savo mokyklos, kitos mokyklos kieme :) Ech, gerai buvo :) Aišku, po rėkimo seka juokas, kas yra dar geriau :D Dar kartais rėkdavau pievose... nubėgdavau kartais pasiskinti gėlyčių į gimtojo miestelio pieveles :D ten jau galėjai rėkti, kiek nori, niekas negirdėdavo :)
Tai va, laaabai džiaugiuosi pavasariu, šaltis jau ne tik nebemaloniai kuteno padukus, bet jau ir "daėdęs" buvo iki kaulų smegenėlių. Na, ši žiema neatnešė man nieko gero... Nors... prigavau save meluojančią :p Ši žiema man davė kambarį su langu iki žemės!!!! Labai džiaugiuosi savo kambariu ir kartais grįžtu čia pagyventi :))))) Labai laukiu vasaros, nes tada galėsiu gyventi toliau, vykdyti planus ir daug daug šypsotis :))))) Nes dabar dar turiu šiokį tokį trukdį... Nežinau, turbūt galėčiau save laikyti laiminga, nes iki pilnos laimės tetrūksta vieno dalyko, o visa kita ateis su laiku ;) Vat, kaip skaniai kvepia pavasariu :)

"A personal legend is the path we decide to take that fills our heart with enthusiasm. It is the path of our dreams".
Kai už lango lyja ir nė iš tolo nedvelkia vasara, esi laimingas sėdėdamas namie ir gerdamas karštą arbatą :) Mūsų laimė priklauso nuo aplinkybių :) Ar būtų gera karštą vasaros dieną gulėti šiltoje lovoje apsikabinus karštą puodelį? šiuo atveju tai būtų nelaimė. Taigi kadanors pabaigti