Grikių košė

Barakas, ypač mūsiškis (čia ne koks KTU, kur studentai lazanijas ir pyragus kepa) pilnas įdomių (kartais erzinančių) dalykų.
Veiksmo vieta - virtuvė.
Korpusas - Šmėklynas.
Barakas - prie "panoramkės", iš kurios Kaunas man gražiausias :)
Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad mano kambariokė nemėgsta grikių košės. Ta proga nusprendžiau jos išsivirti. Bet valgyti verdu ne viena aš (nors darau tai retai), jau beeinant link nuostabiosios virtuvės(su mano fantazijose sukurta elektrine virykle, orkaite ir gartraukiu :) girdėjosi statybininkų riksmai - garsiakalbiai jie žmonės, pripratę darbe šaukti nuo seno :) Tai ir gyvenime tokie pat. Taigi nenukrypdama nuo temos, tęsiu toliau. Nuėjau aš į tą virtuvę ir, kaip visada, sutikusi minėtos profesijos atstovus (šiaip stengiuosi laikytis nuo jų atokiau, nes kartais paprašo mergaičių pagelbėti "berniukams" ir sumokėti už "pagalbą"), numetusi puodą ant dujinės, "pasiplaunu".
Grįžtu po kokių 5 minučių. Piktųjų dėdžių statybininkų jau nebuvo. Šaukštas iš mano grikių buvo padėtas ant dujinės krašto, ugnis primažinta, kad košė nepabėgtų iš puodo, pasirūpino mano vakariene - šaunuoliai! :) Taip smagiai sau bemaišydama košę (retai taip darau, dažniausiai uždedu ant viryklės ir ateinu kai būna išvirusi (gardžiai paskrudusi, kaip ant laužo:D) užmačiau tokį vieną įdomų dalyką, kurio anksčiau, nemaišydama košės nepastebėdavau. Ant durų parašytas testamentas :) Turbūt kažkas "mėgo" daryti valgyti lygiai taip, kaip aš, todėl verčiau užrašė testamentą - juk būtina įprasminti laiką, kol užverda vanduo ir gali tęsti pradėtą procesą (aš tai metu viską vienu kartu :D). Tai va,nors laikas (o gal valytoja) ir nutrynė kai kuriuos žodžius, esmė išlieka. Esminiai dalykai visada išlieka :)
Taigi - TESTAMENTAS:
Aš, Audrius G...., savo geriausiem draugam Tadui ir Rusliukui po mirties palieku visas savo skolas tikiuosiu atiduosit iš karta AČIŪ.... Ir neužmiršiu savo MAŽUTĖS, Jurgos, Jai palieku savo turtus. Tikiuosi neužmirš ji manęs. Galiu pridurti, kad ja labai Myliu, bet ji mane įskaudino ir paliko apgavus. Taip pat neužmirštu savo šeimos Tomo, Žydriaus ir Tėvelio, kuris mane labai myli (linkejimai bobai). Nepykit visi likit sveiki susitiksim po "MIRTIES". (Visiem išskyrus Jurgą užsipiskit debilai). Jūsų Mylimas Audrius G.
P.S. Jurga nesijausk kalta, nekaltink savęs dėl mano MIRTIES. MYLIU TAVE.

O kas man iš šios visos nuobodžios istorijos? Besikuriančiam blogui reikia tekstų, kad ir idiotiškai paranojiškų - prasidedančių grikių koše ir besibaigiančių mirtimi... Visos tragedijos juk ir prasideda nuo smulkmenų :p